Didelė dauguma žmonių mano, kad jie galvoja...
Kuomet jie paprasčiausiai pertvarko savo prietarus.
- William James-
Šitame puslapyje nėra nei pletkų, nei blevyzgų, nei apkalbų, nei anekdotų - vienų iš nedaugelio Lietuvių pomėgių.
Tiktai faktai - nepaisomi, bet nepaneigiami...
Galite pamanyti, kad tai pavieniai atvejai... Deja! Čia talpinu tiktai masiškus recidyvus.
Net, jei pats/pati esate kitoks/kitokia, tai nereiškia, kad reiktu ginti save ir savo gentainius. Bet tai reiškia, jog reiktu stengtis, kad ir likusi tauta būtų kitokia.
Linkiu gerai pasijuokti.
-Andriukas dviratukas
1934 metais Sankt Peterburgo (tada vadino Leningrad) rašytojas Michail Zošenko
rašė rašytojui Aleksejui Maksimovičiui Gorkiui juokų apysaką "Jauno Verterio kančia",
kaip jį pagavo, iškeikė ir nubaudė pinigais kiemsargio gauja už tai, kad dviračiu
važiavo ne pagrindine gatvės po medžiais ("bulvaro") dalimi (važiuojamaja),
o takeliu išilgai ja, irgi po medžiais ("aleja"). Ten tariamai draudė kažkokia kvaila iškaba.
Kiemsargis suklaidino tūziną "gero norinčių" praeivių, kad talkintų gaudyti auką.
Auka iš netikėtumo kvailai pati pasisiūlė mokėti baudą. Ją iš jo ir paėmė.
Reikėjo atsikalbinėti, kad drausti prigimtinę teisę važinėti dradžia Konstitucija.
Dar pridurti: Stalino...
Aš jau reikalavau taip naikinti neteisėtus, nesamus draudimus.
Jau ir tais dviračio "aušros" laikais valdininkai pramanydavo kvailų draudimų ir iškabų. O gal ji savavališka buvo.
Jau ir tais laikais buvo prietaras dviračiais važinėti, tik kai oras sausas ir kai gyvybės negaila.
Jau ir tais laikais sargai puldinėjo liaudį.
Jau ir tais laikais kaltino auką tuo, kad patys neteisėtai ją vaikėsi ir uždūso.
Taip ir dabar elgiasi Lietuvos neįgalūs policajai.
Jau ir tais laikais varnos kapojo šiukšles. Tik jos buvo gal ne plastikas, o popierius, ar kitas kas suira.
Nepaisant nepraustaburnių, prietarų, baudos, rašytojas džiaugiasi dviračiu. Dviratis vis tiek kelia nuotaiką.
Ir jau už kampo jis vėl pasirengęs apkabinti pasaulį. ... Net ir po darganotu, "švininiu" šiaurinės sostinės Sankt Peterburgo dangumi.
Jis svajoja kaip savo net ir neteisėtą reikalavima sargas galėjo reikšti ne piktai, o gerai.
Nerūpėstingas rašytojas gal nenutuokė, kad pasaulis nėra toks geras. Ka tik, 1932-1933 metais, Tarybų Sąjungos
vadeivos Stalino gauja numarino badu Ukrainą.
Gal at virkščiai... Gal jis žinojo, tik tik bijojo tai rašyti. Bet iš kur gi tas besąlyginis džiaugsmas
ir teiginys, neva pagrindiniai sunkumai praėjo?..
Gauja šaudė savo liaudį visą laiką. Nuo 1934 metų pradėjo smarkiau šaudyti.
Smarkiausiai šaudė 1937 metais. Pagal tuos metus dažnas iki šiol visą tą laiko tarpą vaizdžiai vadina 1937-eji.
Sugavo ir šio rašytojo draugus, kaimynus. Kankino. Nežinau ar sušaudė. Jie neišlaikė ir įskųsdavo kaimynus, draugus, pažįstamus. Gal ir šitą rašytoją išdavė.
Nežinau kur vertimą rasti. Rusiškai klausyk apysaką 37:57-44:24 minutėse:
http://www.svoboda.org/a/30337062.html
Radijo laidos raštas:
http://www.svoboda.org/a/30342070.html
Apysakos nuorašo ten nėra. Vis tiek teks garsą klausyti.
Radijo laidos vaizdas, lyg garso nepakaktų:
http://www.svoboda.org/a/30346162.html
1905 metais laikraštis, berods Lietuvos aidas, rašė, kad Vilniuje, Katedros aikštėje senis vaikėsi dviratastus. Policajai jį sulaikė. Jis rėkė, kad jam duotų lazdą išdaužyti nevidonus. Keista, kad jis pats nesirūpino rasti lazdą, o kaip įprasta Lietuviui vis laukė kad už jį dirbtų kiti. Manau, šiukšlių tada buvo aplink kaip ir dabar, ir 1934 metais. Tik gal ne plastiko. Jei ieškotų su dviračiu, greitai rastų. Bet tingėjo.
Leidžiuosi nesmarkia nuokalne. Vėsi, balta diena po bekraščiu debesimi. Šaligatvio medžiai geltonuoja. Lapus šluoja vėjas. Gatvė rami, bet nusėta automobiliais iš abiejų pusių. Gale ji užtverta - vyksta knislybos.
Sėdi Vilniečiai kas darbovietėse, kas kabakuose (koks skirtumas tarp tu įstaigų?), kas mokslus vaidina. Sėdi ir guodžiasi vienas kitam kiek teko pėsčiomis kulniuoti. Jei juos skiria siena, tai pasiskambina vienas kitam; jei tas kitas tuo metu gretimoje kėdėje sėdi, tai į debilniką paskambina - svarbios žinios gaišinimas prilygsta sudegimui.
Vienok džiaugiasi - atsirado didžiulė nemokama stovėjimo aikštelė.
Bet aš jų nematau ir jų darbeliai nėra matomi iš už mūrų... sienų. O išeiti "lišną" kartą pasirodyti žmonėse jiems tingu - kaupia jėgas iki stovėjimo aikštelės nuvingiuoti ir patogiai geldomobilyje įsitaisyti.
Berods iš Telekomo ofiso išvarė dvejus vyrukus griovių kasti už bausmę. Vieną - vyresni - už tai kad perdėm sąžiningas buvo - ant vienos telefono linijos atsisakė dažnius ribojančius filtrus dėti. Kitą - jaunesnį - už tai kad visus savo ir firmos pinigus nuleido skambindamas "draugams" į "Tele-2" debilnikus.
[Pastaba: Ši įmonė moka pinigus skambučio gavėjui. Juos paima iš kvailo skambintojo. Išanksto jam nesako kiek paims. Tad gavėjai tyčia skatina sau skambinti be reikalo.]
Tatai vyresnysis ir pluša - sąžinė dėl prasižengimo užgraužė. Pakelia kokį luitą ir metą iš griovio. Knyst, ir meta...
O jaunesnysis visas susikūprinęs priešais jį stovi nuleidęs galvą, lyg dėl ko labai krimstųsi, kaip koks riestas gatvių šviestuvas, ar chuliganų sulenkta tvorelė.
Vyresnysis pasilenkia, pakyla ir meta... lenkiasi jaunesniajam, pakyla ir meta... lenkiasi jaunesniajam, pakyla, ir meta...
Jaunuolis ne krust.
Privažiuoju arčiau. Ale pašlemėkas!..
... Maigo sau ramiausiai debilniką. Matyt žlibiems senukams tėvams, ar viršininkui nematant nuo stalo nugvelbė. Ir dabar įstatinėja teisybę - skambina patikinti vienintelius "draugus" dėl ištikimybės, ką jam bedarytu. Svarbu ne laimėti, o dalyvauti.
O vyresnysis tam dalyvio procesui griovyje nusilenkia, pakyla ir meta... pakyla ir meta... ir meta...
Pats Lietuvos viduriukas... pasididžiavimas...
Visur Europos pasaulyje, jei jau turi sostinę, tai ir valstybe gali vadintis.
Sostinė... Širdis... Ir mūsų kaimas turi - nekuo blogesnę.
Mūsų pasaulėlio užusieniuose jei jau širdį turi, tai ir žmogumi gali vadintis.
Tad, jei jau nori būti žmogumi, pasivadink kurį nors organą širdimi.
Vaikas širdies širdy šaudo į dėdę. O tasai dėdė ant didelio plakato nupotkintas.
Išsidrėbęs klyną atstatė. Viršum savęs užrašės: ...pavasaris... ir kažką panašaus.
Matyt iš tingių miegų abejingai papurtės, nutaisytas būk-tai reikšmingas žvilgsnis.
Ragina dėdė vaiką būti drybsojimo ir nerišlių žodžių gerbėju, pasaulėlio širdies bamba.
[Paaiškinimas: tuo metu kai šitai rašiau, Lietuvos reklama buvo nusitvėrusi beprasmių, bei pretezingų pozų madą. Ji niekur nedingo ir dabar. Tik peršama mažiau pastebimai.]
Vaikas nulipdo sniego gniūžtę... meta...
Bet širdelės klynas tikriausiai turi jėgos lauką, atstumiantį baltus kritikos
objektus. Gniūžtės paženklina spuogais širdelei viską aplinkui, tik ne demonstruojamą esmę.
Prisliūkina prie vaiko mergina su dviem dėdėm. Jinai šneka:
- Čia centras.
Negalima čionai vaikiškų žaidimų žaisti. Suaugės žmogus o šitaip darote. - Nutaiso ji balso toną, turintį patikinti
kad ir ji suvokia šią visuotinai priimtą tiesą. Bet vaikas, rodydamas nepagarbą mundurui, klausia kur toji tiesa parašyta yra.
Tiesos sergėtojai net neabejoja, kad tokių dalykų klausiantysis yra ligonis.
- Čia yra savivaldybės turtas. Jus ji gadinate. - Dėsto mergina, pagaliau iš vaikystės ištrukusi į mokytojas. Dabar ji mažiems vaikams gatvėje, ir ypač dideliems, kerštingai pamokslaus. Jei ant sienos kabo antrankiai, jie būtinai ką-nors surakins.
Vaikas žino, kad tai yra turtas... Tiesa pasakius - visai ne savivaldybės, o reklamos agentūros, kurios turtą savivaldybė saugo iš neaiškiu paskatų. Vaikas nesuvokia kaip sniego spuogai gali apgadinti širdelės klyną. Sniegas iš dangaus, ar iš vaiko rankų... koks skirtumas? Vaiko lupomis šneka tiesa.
Vienas iš merginos palydovu, prabilo į ligonį raminančiu baltųjų tramdomųjų marškinėlių tonu:
- ...man irgi šis plakatas nepatinka. Bet kas iš to? Matai, dė-ė-dė sė-ėdi! O viršuje užrašyta... ..."pa-a-ava-asaris"...
- Jokio ryšio. - Atsako vaikas į suaugusio lemenimą, vis maigydamas eilinę gniūžtę.
- Nėra. - susivokia chalatas. - Na bet blogai darote.
- Aš jo net neapgadinau! - Įsižeidė vaikas, ir patraukė tolyn, atsukės į apsišaukėlius psichiatrus nugarą. Gniūžtė pakilo į orą.
- Jūsų laimė. - sušuko antrankiai. Ir tikriausiai patyliukais suklaksėjo dėl praleistos progos.
Vaikas tik garsiai nusijuokė tokiai savo laimei.
Ir merginos nelaimei.
Antrankiai mintyse pažadėjo dar sugrįžti.
O vaikas mintyse vis klausė: "Pamanyk! Širdies centras? Vaikiškų žaidimų negalima. O klyną propaguoti galima?"
Nuoroda:
http://andrius.saugokmedi.lt/oficioz#policlepia
- Lietuvos teisėsauga tėra susireikšminusių nusikaltėlių gauja.
Inkščia berniukas...
Mamyte urzgia: "Susikišk!.. Susikišk rankas į kišenes."
Berniukas inkščia...
"Susikišk!.. Sakau..." patyliukais loja mamyte, ir priduria pora paniekos priežodžių.
Berniukas inkščia...
Mamyte vėl jį apipila savo meilės pamazgom.
Berniukas suvokia savo nepilnavertiškumą, ir prityla.
Andriukas privažiuoja mamytei iš už nugaros, o berniukui virš galvos.
Andriukas užtaria mažylį:
- Tai duokite jam pirštines. Šalta juk!
Mamytei užsidega žalia šviesa. Tiesa, pamazgoms žalia šviesa niekada neišblęsta.
- O tu!.. Tave visas miestas pažįsta! Tylėk!..
- Ko šaukiat ant vaiko, kai juo nesirūpinat?
- Tylėk!..
- Nešaukite. Verčiau duokite jam pirštines.
- Užsikimšk!
- Jūs auginat piktą žmogų, kaip ir pati.
- Užsikimšk!!
- Neklausyk berniuk kai mamyte šitaip barasi. Tu niekuo neprasikaltai.
- Užsikimšk!!!
- Man vaiko gaila. Jūs jį žlugdot.
- Užsikimšk!!!! išlieja mamyte paskutinės širdies gėlą dėl Andriukų beskausmio egzistavimo.
Mes jau kirtome sankryžą.
Mažylis neturi mamos. Mamos siela persikrausto į jį. Jis išaugo, ir jau tampo netyčia atsiradusį naują vaiko modelį. Privažiuoja naujas Andriukas, ir vėl užsidega ta pati žalia šviesa...
Pyktuolis vaidina jog mušasi. Ir priekaištauja geriečiui:
[...]
- Tu pidaras!
- Tu pidaras, - atsako Andriukas
- Tu girdi? Tu pidaras!
- Girdžiu. Tu pidaras.
- Aš va su ja vaikštau, - rodo pyktuolis į jį tenkinančią mergą šalia - o tu "*******" vienas. Tu pidaras! [...]
Merga, rodos, nei kiek neprieštaravo tokiam jai paskirtam vaidmeniui. Andriukas nesutinka. Bet prieštarauti svetimai valiai negali. Tiesa, sekso reikmenys tėra daiktai. O daiktai valios netūri.
- Dviračiu važinėtumėtės, liesėtumėt, ir raumenų turėtumėt.
- Raumenys?! - Ne!
- ?!
- Busim negražios!
- Kam jums gražioms būti?
- O kas nenori būti?
- Būna kvailų žmonių. Kaip beatrodytum, tai jau negražu.
- Grožis išgelbės pasaulį!
- Kaip kvailys gelbės pasaulį?
- Na kodėl?
Tarkim, imam gražią merginą, neleidžiam jai kalbėti, ir statom ant podiumo. Visi žiūrės ir grožėsis.
- Koks čia gelbėjimas?
Viskas ką pasieksite - tai tuntas vyrų varvinančių seilę, ir raustančių iš pykčio, kad negali pasiekti ir apčiupinėti.
O kiek dar tokių yra kurie pasigauna gražuolę ne viešoje vietoje, bet, tarkim, mokykloje, ir jau nepaleidžia iki pat vedybų (arba bent jau tam tikro santykiavimo), ašarų, ir skyrybų!..
- O grožio konkursai!
- Kur gi ne?! Šiemet Nigerijoje dėl to konkurso tūkstantis žmonių nužudyta.
Pamėgink išlaipink tuntą gražuolių kur nors Irake, ar Lietuvos tamsiajame kampelyje...
Tokias šalis išgelbės ne grožis o protas. Beje, protas auga nuo važinėjimo dviračiu, o nuo grožio konkursų mažėja.
[2004 metais tyrinėtojai įrodė, kad fizinio aktyvumo metu smegenų veikla ir vystymasis gerėja, o kraujyje daugėja teigiamas emocijas sąlygojančių medžiagų. Dviratis yra ilgiausiai trunkanti veikla, todėl ir poveikis smarkiausias. - Andriuko pastaba -]
Merginos įsižeidė (tai toks Lietuvių "mirtinas" argumentas, kai nėra kitų), ir daugiau su Andriuku nebedraugavo (jei išvis moka tai daryti). Tegul nuo varginančios veiklos tirpsta amžinas įšalas, bet amžinų gerų norų trukdyti nevalia.
Netekėjusi merga (su pasididžiavimu): "Turiu piktą draugą, kuris manęs niekur neleidžia."
Kažkieno žmona (liudnai, prasikaltusiu balsu, pro savo automobilio langą): "Mašinoje priešaky sėdi mano vyras."
Šioje vietoje vyras lenda pro dureles ir loja, arba netgi imasi smurto (pagal aktorių ir režisieriaus skonio lygi).
Dvi merginos sako Andriukui:
- Kaip gi važiuosi žiema? Kailiai visur veliasi.
- Kiek kailinių turite?
- Nei vieno.
Jos ir vasara ant dviračio vos vieną kartą užsiropštė. Bet tai jau kitas prasimanymas. Arba "kita istorija", kaip pasakytų Lietuvis.
Aš rodau į tuziną privačių bei mokomųjų automobilių, kurių visi įžūliai statomi ant šaligatvio.
- Štai kur jūsų protiniai sugebėjimai, - sakau - ... Štai ko jus mokina vairavimo mokyklėlės.Pašnekovė tyli pro sukastus dantis.
- Įsižeidei? Nes tiesą šneku.Pašnekovė vėl paniekinančiai tyli, ir pasišalina mokintis vairuoti...
Taip... jei pritrūkstat erudicijos, sąmonės, kultūros, ar išsilavinimo,
pasukiokit vairą ir visą tai jums ataugs naujai.
Nežabotos fantazijos (haliucinacijos) gali reikštis tiktai prote.
Reiškia, įgysit protą.
Na o iki tol jūsų sąmonė labiau primins tą šaligatvį,
minėtųjų mokymo priemonių ratais išdaužytą, bei suvytusią po jais žolę...
Andriukas apsidairė. Vien automobiliai aplinkui. Ir tiktai vienas dviratininkas - jis pats. Pagalvojo: gal ir vieno per daug. Matyt tokios šlykščios negerovės kaip dviratininkas negalima pakęsti net ir vienos.
- Galima pamanyti tu "paskendai" dviratininkuose.
- Man dviratininkai nusibodo. Man reikia BMVė.
- Štai jų pilna aplinkui. - Rodau į "grabus" pristatytus kiekviename pakampyje. - Pasisiūlyk bet kuriam.
- Taip. Bet kažkodėl jie prie manes nekimba.
- Nešiok kuo trumpesnį sijoną. Kelk jį bei kojas kuo aukščiau. Prašyk pinigų.
Nepasidrovėk sušokt ant kapoto. Tai bus tavo vieninteliai gabumai.
Štai kaip brangieji. Manote Lietuviai bei Lietuvaitės myli jūs?..
Jūsų dorumą, ar niekšybę?..
Ne. Vienu žodžiu, duok čionai savo BMW, o pats prasmek.
Kokių dar minčių Lietuvis neturi pasakoju puslapyje apie NEžiniasklaidą.
- Nesispyriok, kitaip pasodinsim atgal į automobilį, ir sedėsi tenai visą laiką.
- Ne...e... netū-ū...ū...no.- pamelavo susigėdinti teveliai.
- Automobilis tai labai naudingas daiktas.
- Koks dar mokslinis tyrimas? Aš irgi galiu pasakyti, kad kažkas yra blogai...
- O kaip aš, pavyzdžiui, nuvažiuosiu iki centro? Su automobiliu 10 minučių.- postringauja automobilio neturinti mergina.
- O kaip man, pavyzdžiui...- užverčia jinai akis -
nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną į darbą?- klausia jinai džiugiai radusi nenuginčyjamą prasimanymą. Nors niekada ji į Kauną nevažiuoja. Ir automobilio netūri.
- O koks čia kruvis? Sėdi, ir sukioji.
- A... tai kai per daug... Be poilsio.
- O gal tai malonu...
- O tai kam to reikia? Kam aš į traukinį kelsiuosi?..
- O aš nenoriu. Noriu vairuoti
- Tai jeigu neva įrodyta, kad mašina yra blogis ir nuostolis, tai seniai visi žmonės nevažinėtų.- rodo jinai į aplinkui išdėstytą kolegų automaniakų tvaną, ir tarp stogų retkarčiais šmyrinėjančius gyvius.
Taigi. Lietuvis važinėja automobiliu, nes kitas taip daro.
Kaip skėriai: kol jų nedaug, tol galioja kelių eismo taisyklės, ir demokratija.
Kai jų susikaupia vienoje vietoje tiek, kad šonai trinasi, jie pasidaro orda.
... Mirtina...
be proto...
ir alkana...
Dabar ir tu, skaitytojau. Čiupk į rankas kalkuliatorių. Ir paskaičiuok ne kiek kaimynų važiuoja automobiliu... Bet koks yra iš tikrųjų tavo greitis. Kai baigsi, labai nustebsi. Lietuvis - toks taupus ir gobšus - pasirodo niekada neskaičuoja kiek jis iššvaisto savo paties laiko bei pinigų. Užtai nuolaidų bei piguvos laksto ir ieško su automobiliu, it akis benzinu išdegęs. - Su savo automobiliu, su svetimu, arba dažnai su "valdišku".
Vėliau kita mergina man prisistatė kaip "išsilavinusi".
Ji paaiškino: laimingas laiko neskaičiuoja
. Tuo ji pateisino geldos besaikį
naudojimą. Nors pati niekada nevairavo, o tik ieškojo kas pavežios ir pamaitins dykai.
Na, jeigu laikas tau nesvarbus, tada galėtum važinėti dviračiu.
Ji to nedarys. Nes ji labai lengvai pripažino, kad dviratis yra greitesnis, o ne
lėtesnis. Todėl ji juo ir neįgyvendins minėtos "laimės" gaišti geldoje ir jai tarnauti.
Vienas iš esminių argumentų automobilio naudai naudojamas toks: neva automobiliu galima nuvažiuoti visur, ir kas keisčiausia - greitai. Bet pasirodo nuvažiuoti galima tiktai tenai, kur paplušėjo korumpuotas statybininkas. Na tai tegul ir nuvažiuoja be to tilto.
... ir ginčas apie nieką "užverda" naujai...
Štai kaip... Ne iki kiekvieno kampo takas nupieštas. Reiškia važiuoti draudžiama. Ne ant kiekvieno medžio po dviračio šviesoforą kabo.
Kuo daugiau darysite dviračių takų... kuo daugiau Olandų važinės... tuo mažiau Lietuvis apie dviratį svajos.
... Nes jam (arba jai) gaminsis įspudis neva dviračiui galimos tiktai "to-o-o-kios" sąlygos. Jei jų nėra, reiškia draudžiama.
Lietuvis kaip traukinukas. Bėga tiktai kur bėgiai nutiesti. Užtai automobilio ratus jis bus pasiryžės visada plauti ne ant "bėgiu", o visur, kur automobilio bėgių nėra - ežeruose, upėse, šaligatviuose...
Atvažiuoja prie to parko iš kito galo į stovėjimo aikštelė apkunoka moteris (kol-kas ne visiška storulė).
Išlipa iš geldos, eina pėsčiom, ir klausia kur ir kaip ką rasti parke.
Aš juokauju:
- Iki ten eisite kilometrą. Nevarginkites. Važiuokite automobiliu.
- O galima?..
Aš užuodžiau blogą, ir susigriebiau:
- Palaukit... Palaukit... aš pajuokavau. Nevažiuokit tenai. Eikite pėsčiom. Pajudėkite... Pasidžiaukite gamta.
Kur tau... Moteris tik apsisuka, nušvinta laime, grežtelėjusi istrižai šypteli samokslo šypsena, numoja į mane ranka, ir eina link automobilio... vykdyti prieš save tą samokslą. Aš nesiliauju iki paskutiniujų... Bet "lašiniai" iš inercijos juda parko gilulmon. Ženklas leidžiantis važinėtis automobiliu po parką ten vis dar kabo.
Prie namo draudžiamoje vietoje stovi gelda. Užtverė specialių tarnybų įvažiavimą.
Atbulą išvažiavimą jai užtvėrė kita gelda. Pirmos geldos vairuotojas lipa vidun, ir tikisi išvažiuoti...
gal išstumiant antrą geldą jėga. Jis tingi pirma prieiti prie antros geldos ir susitarti gražiuoju.
Iš antros geldos kilsteli dvejodama senutė ir taria:
- Benzin končilsa!
(Rusiškai: benzinas baigėsi)
Senutė paprasčiausiai tingi stumti geldą pati. Tingi taipogi parsivesti greta besilankanti savo vairuotoją.
Pirmos geldos vairuotojas irgi nesivargino, pazulino, ir išvažiavo per pievą, kuri jau pavirto
dulkėmis dėl daugybės tokių pat žioplių. Jie visi dievagojasi, neva jiems tai - pirmas kartas.
Prie Lietuvos valdininkų "dangoraižių" darbuojasi "fotografas".
Gal jis vykdo Andriuko raginimą fotografuoti miesto darkymą?..
Ne. Jis "meldžiasi" geldai ant šaligatvio. Sako fotografuoja pardavimui. Neva toks jo verslas.
Kur gi verslininkas paveikslą darys, jei ne prie verslininkais apsimetusių valdininkų?.. (Vilniaus savivaldybės.)
Stiklas ir betono galvos atstoja verslumą. Savo dangoraižio juk jis neturi.
Sakau:
- Ant šaligatvio negalima.
- O kur?
- Kur tik norite. Nekraukite savo vargo kitiems. Šalia, važuojamoje dalyje paveiksluokite.
- O ten negalima.
Neturės jis dangoraižio niekada... (Jei tik nevagia iš valdžios.) Nes galva tuščia...
Maža to, jis pardavinės automobilių nuotraukas tokiems pat "verslininkams". Rodys jiems,
kad gadinti šaligatvį, nepaisyti sąmonės, padorumo yra pravartu. Pirš jiems geldos įvaizdį, stiklą,
betoną, blizgučius. Kvailins juos, ir tuo sukels ekonomikos nuosmukį. Valdininkai nekvepia.
Lietuvaitės slepiasi viena nuo kitų. Jei išlenda laukan, iškarto bėga į kaimyno pavartę. Iš ten - paskubom atgal. Toliausias atstumas - iki darbo. Tame tarpe iki vaikų darželio, mokyklos, universiteto. Todėl vienintelis daiktas kurį gyvenime pažįsta: bendrasuolis, bendradarbis... Vienintelis veiksmas apie kurį dar buvo girdėjusios: vedybos su juom. Juk kitų daiktų pasaulyje nėra. "Visi" tuokiasi - tai ir jos užsigeidė.
... Viena Lietuvė per televizorių viešai propaguoja:
"... Prasimušiau gyvenime - ištekėjau..."
Kas yra vedybos? Formaliai tai "šventė".
Kaip Lietuvis švenčia? Ji seka artimo savo pavyzdžiu.
O koks gi tas pavyzdys? Išeina Lietuviai laukan ir atkreipia į save dėmesį.
Kuo ypatinga ta Lietuvaitė?
... Jis gali nusigerti, ką nors prikulti, pavogti, arba bent jau pastugauti užsilipės ant stulpo.
... Lietuvaitės irgi ypatingos. Jos puikiai kilnoja sijoną, ir didžiuojasi savo organais.
Vilniuje vyksta eilinė "šventė". - Kaip viena patefono plokštelė panaši į kitą...
Eilinė auka "prasimušė gyvenime", ir dabar išejo pagaliau atviran laukan atsigriebti to,
ko neteko ankstesniame "gyvenime", "lakstydama vien pas kaimynus pakampiais"
- išejo žmonėtis, bendrauti su nepažįstamaisiais, atvirauti, ir flirtuoti...
"Šventė" sustabdo pravažiuojantį Andriuką. Ir klausia:
- Ar patinka tau jos užpakalis?
- ...
- Ar patinka tau jos liemuo?
- ...
- Akys... kojos... šypsena... lupos... krutinė...
Atsakymus į kiekvieną organą turėjau surašyti jau paruoštoje knygoje iš didžiūlio popieriaus.
Pažvelgiu ką gi kiti "pavyzdžiai" prirašinėjo iki manes.
Matau - labai "pavyzdingai". Skirtingai nei aš.
Pabaigiau paskutinį anatomijos lapą... O esminės dalies tai ir nėra.
Klausiu:
- O kaip galvoje?.. Ar joje bent kokia košė ar verda?
Mane nuveria įstelbtos akys... Pilnas nesuvokimas... Lyg bučiau karštą bulvę burnoje sugromulojes, o ne aiškius žodžius.
Bandau aiškinti:
- Na... Mintys... Protas...
- Ne-e-e-..a..a.. ... te-e-en tikta-ai sme-e-egenys...
- lemena jos nevisai tikros apie ką kalba.
Papasakojau vienai merginai apie tai.
Ji filosofiškai išaiškino:
... Na, protas yra "teorinis" dalykas...
Savoką - "teorinis" - cituoju nepažodžiui. Nepamenu tiksliai kokį žodį jos protas iškėlė.
Ji turėjo omeny: abstrakcija; grynai akademinė, netikra sąvoka, su tikrove neturinti bendro;
atsietinas, pasirinktinis, nesamas dalykas, visai nebūtinai būdingas talpyklai;
galbūt netgi akademinis (grynai nebūtas) dalykas vien konkretiems asmenims, kitaip sakant - salyginas, ne visiems.
Mano protas tą sąvoką išsprudo. Gal jūsų protai suras. Tuomet parašykite.
Jei jums taip nutiks. Kai sumanysite mokinti vairuotoją. Po jo akyplėšiško atsakymo
tiesiog priminkite, kad prašote ne šukavimų... Prašote vairuoti apdairiai, atsargiai.
Ten, kur bukas automobilastas rodė pirštu aišku jokio dviračių tako nėra.
Bet štai kaip jį paveikė valdininkų propaganda - paišomi, bei statomi pseudo dviračių takai.
Dabar jam takas vaidenasi visur, tik ne kelyje. Kelyje dviratininkui jis jau uždraudė būti.
Kitą diena važiuoju pro Grigiškes. Netoli mokyklos matau kaip du snukiai mokina kumščiu vieną.
Tas tvėresi veido, susikuprino iš sielvarto ar skausmo.
Vienas jį grėbia už plaukų, užverčia galvą ir jau mokina žodžiu. Prieina trečias snukis.
Daug negalvodamas bando mušamam ir pats įspirti. Pirmieji du jį prilaiko.
Po minutės ir tie griebiasi kažkokios lazdos pavidalo (gal skiečio) - jau muš...
Bet vėl vienas kitą sulaiko. Pagaliau kažką prisakę paleidžia auką. Auka pažada kažką atlikti,
ir nueina prie draugelių sėdinčių šalimais, išsipasakoja.
Aš, įsitikinęs kad linčio nebus, pasišalinu.
Įvažiuoju į Vilnių. Sankryžoje iš automobilio išlenda ranką,
ir meta dviejų kumščių dydžio šiukšlę po savimi ant asfalto.
Privažiuoju, sakau:
- Automobylyje juk šiukšlynas yra, kam išmetei?
- #%*&$&@)! - Šaukia man vairuotojas, nesupratau ką.
- Pakelk.
Vairuotojas man kažką vėl šaukia supykęs. Jo bendrakeleivė iš dešinės sedynės
man irgi kažką piktai šaukia, susiraukusi. Ant kelių ji laiko gėlių puokštę.
Matyt kažkam su prakeiksmais labai kulturingai įteiks.
... Oi nesakykite man neva moterys pasaulį išgelbės... Toks tokį pažino...
Jei jums taip nutiks. Įkiškite šiukšlę atgal į automobilį. O jei priešinsis, įskųskite policijai.
Policija netirs, nekreips dėmesio. Bet vistiek praneškite. Gal kada nors pradės tirti.
Juk tvarką šie žmogystos pažeidė tyčia, ir įžuliai.
Įskųsk artimą savo. Nematau jokių kitokių poveikio priemonių.
Lygtai ir snukiai abiejų normalūs, ne iš pavartės... Bet barbarai - blogesni už bomžą...
Už poros metų nutiko ir priešingai. Atvažiuoja žema "greita" gelda priešais. Savavališkai
pipteli man... Gal kad arti skiriamos kelio juostos viduryje važiuoju... Gal pasirodyti nori...
Apsisuku jai iš paskos. Girdžiu butelio kamštelį išmetė kažkas. Geldų keletas "greitai"
stovi prie sankryžos. Bet nuspėjau, kad metė bernai iš tos pačios geldos. Privažiuoju,
pakeliu ir sakau, kad jie jį pametė. Mesteliu kamštelį pro langą bernui į ranką.
Tas nustėro, lupa atvėpo, vienos rankos nebevaldo. Kita ranka, kurioje butelį
valdo kažkodėl nekrenta. ... Atsigręžė visu kunu į mane lyg į langą liptų.
Lyg pričiupo kamštelį ant geldos durelių... lyg paleido...
- Ak... Paduosiu dar kartą. - Tariu.
Vėl nusilenkiu jam, keliu kamštelį ir beriu rankon.
- Aa-a-čių!
- atsipeikėja ir atsipalaiduoja bernas.
Džiaugiasi atgavęs turtą, kurio nebepalaikė be svetimos pagalbos. Mat nespėjo gurkštelti, ar
apsvaigti. Butelį vos prieš akimirką atkimšo.
Visi pajudėjom laimingi kas sau.
Kad nenuteikčiau idiliškai, paminėsiu, kad vos prieš pusvalandį mane apšaukė vienos
kavinės savininkė. Aš jos padavėjai pasakiau ramiai pastabą, kad laužą sukrovė ant pievutės.
Veltui gadina žolę. Jos ruošėsi kitos dienos Joninių šventei. Patariau, laužą nukelti nuo žolės
ir uždėti šalia ant smėlėto savavališko geldų kelio. Anas beprasmiškai driekiasi lygiagrečiai
asfaltuoto kelio vos penkiasdešimt metrų. Jį užtverti - gera. Patariau šiam geram darbui prikalbinti busimus svečius.
Už kampo pokalbį klausėsi savininkė. Nusekė mane laukan ir užsipuolė, rėkė.
Už gerą pastabą mane pati chamu išvadino. Sakė, kad atėjau gadinti lankytojams
nuotaiką. Nors negausus lankytojai vargu ar ką girdėjo. Mat todėl ji ir nepuolė manęs patalpoje.
- Kad lankytojai nematytų kokia nepakanti ji yra. Reiškia žino kad blogai daro.
Bandė ji apgaudinėti, neva leidimą iš "žaliūjų" turi kažkokį... Reikalavo iš manęs pažymėjimo kažkokio...
Ir panašiai bandė užkalbėti, sugluminti.
Pareikalavo nebelankyti jos kavinės. Nors tai prieštarauja sveikam protui, padorumui, ir
Civiliniam Kodeksui. Jei ji daro viešą paslaugą, jį privalo ją teikti be apribojimų visiems.
O aš ir nebuvau jos lankytojas. Važiavau pro šalį. Pamačiau betvarkę. Man jos pagailo. Užsukau ramiai
dalinti pastabų.
Paklausiau kodėl ji šukauja. Ji kaip atsakymą rėke bele ką:
- Aš - moteris. Man galima.
Štai kaip... Šventes ir nuotaiką tau pagamina dabar įžulus verslininkas.
Ateini, suvartoji, susimoki, ir eik lauk. Atsinešti savo minčių ar nuotaikų dėl gėrio - draudžiama.
Pats nuotaikos pasigaminti nemoki, negali, ir negalima tau. Jei pasigaminsi - išvarys.
... Grįžkime prie tos dienos, kurią aprašau dabar...
Mieste užklumpa lietus. Pasislepiu po stogeliu. Prieina Lietuvis,
kažkodėl su giliai įbrėžta nosimi. Ir klausia:
- Ar nepasakysi kiek tas lietus tęsis?
Aš tik juokiuosi.
- Ką? O kas čia tokio? Gal nešneki lietuviškai? Kogda etot dožd končitsia? Nadolgo, ili skoro? -
(Rusiškai: Kada lietus baigsis, ilgam ar greitai)
- ... Ilgam, - pabrėžtinai sakau bele ką.
- Na man reikia žinoti... Čia nėščia moteris yra... Kada ištruktume?..
O ko juokiesi? Gal žolės apsirukei? - kalba jisai visiškai rimtai.
Nesupranta jis kaip žmogus gali juoktis ne apdujęs... Juoktis, o ne keiksnoti...
Nesuvokė jis, kad toks kaltinimas žeidžia.
Matomai jam narkomanija ar alkoholizmas visai normalu.
Kalba jis jau kažkodėl vien Rusiškai. Aš taip pat.
- Kas gi gali pasakyti kiek lietus truks? Pats pažiūrėk į dangų, ir nuspręsi. Tai ir juokinga.
Rusiškas Lietuvis grįžta prie nuosavos moters, ir sako nieko nesuvokdamas, beviltišku balsu:
- Lietus ilgam...
Ta pačia diena anksčiau sutinku žurnalistę iš Karaliaučiaus (Kaliningrad). Paaiškinau jai,
kad Lietuva yra kvailių kraštas.
- Keista. O mane visi čia tikina, neva atvirkščiai. - Suprask neva draugiška ir protinga tauta.
- O... o... taip... Kas gi prisipažins? Kiekvienas sakys, neva jo proto yra: "u-u-ui kiek!" - Neišsemsi, lyg jūra.
- Susitikau su Vilniaus vicemeru.
- Aš jam į užpakalį įspirčiau.
- Kodėl? Visai mielas žmogus.
Rodau į šiukšlyną, pro kurį pravažiuojame:
- Čia tiktai gėlytės. O NEdaro jis žymiai daugiau.
- O kaip tau mintis, kad Vilnius bus Europos kultūros sostinė?
- Populizmas. Ir priedanga pinigams plauti.
- Kodėl?!
Rodau dar į didesnį šiukšlyną, bei pro jį slenkančius snukius:
- Štai jums kultūra, ir jos atstovai. O snukiai būna ir padoriau atrodantys.
Bet jie dar nepadoresni. Šitie nusmurgeliai galbūt netgi geriečiai yra. Mes nežinome.
- Šiukšlės yra daugelio šalių problema.
- 90% mūsų buities šiukšlių yra plastikas. Plastiko mažinimas, ir pakeitimas daugkartine
tara yra paprasto švietimo darbas. Jis nedaromas. Užtai statomi vis naji savartynai.
O NEdaro jis žymiai daugiau. Vilnius jau paskendo korupcijoje. ... Korupcijos sostinė...
Tai ir vicemero kaltė. Ar žinai kas yra Vladimir Putin?
- Be abejo.
- Tai pirmas Rusijos KGBistas. O meras, bei vicemeras yra jo žmogus. Buk principinga.
NKVDistams - "pokaitis". Tegul traukiasi namo.
Pastaba: vicemeru tuo metu buvo Paviržis - Komunistas.
Vėlyva vasara. Bet kadangi kalendorius rodo rugsėjį - rudenį - Lietuviui tai žiema.
Stovi dvi mergos. Viena apsitulojusi pilkoje striukeje, su nemažu pilko dirbtino kailio pamušalu.
Ji pilkai skundžiasi pilkai "draugei":
- Man karšta.
Už mano borto +16°C.
Kiek ją stebėjau toldamas, jos bortas net neketino nei prasegti striukės,
nei nusivilkti... Užtat abi turėjo turinį pokalbiui.
Karta važinėjomes per iškylą su vienu "verslininku". Tarp Trakų ir Lentvario iš dalies yra padarytas naujas dviračių takas. "Verslininkas" važiuoja plentu. Pasiveju jį ir rodau į taką. It "aklys" jis tik tuomet pastebi naują "galimybę".
Važiuojame taku. Vos vietos užtenka išsirikiuoti šonas prie šono ir kalbėtis. Greičiau negu 24km/val nepralėksi. Per tiltuką tenka rikiuotis vorele... Ir tai koks vėpla vos pataikys. Priberta akmenų, žvyro, ir kitų kliučių. Bet nieko... nesiskundžiam...
Verslininkas sako:
- Gerai, kad taką padarė.
- Galbūt. Bet ir be jo galėjome važiuoti. O dabar šiuo plentu sunkiau bus.
Takas duoda automobilastui dingstį traiškyti dviratastą.
... Atsakau jam, ypač prisiminęs ankstesnį įvykį, kai net ir menamas, nesamas takas paskatino chuliganą už vairo manes nepaisyti.
- O kam važiuoti plentu?
- Jei aš nuspręsčiau, kad man taip reikia. Turėčiau teisę. Bet automobilastai įnirtingai trukdytų
man ją įgyvendinti. Nes, mat, takas kažkur yra nupieštas.
- O kam? Štai takas. Juo ir važiuok...
- Ne. Nesupranti. Jei dėl kažkokių priežasčių nuspręsčiau važiuoti plentu, privalau tam turėti teisę.
Juk automobiliui mes nenurodome kokiu keliu važiuoti. Padarome jam aplinkelius, parkavimo aikšteles...
O jis mums vistiek ant sprando karstosi... O dviratis štai - važiuok tik taku...
- Na bet gerai, kad nevažiuoji keliu. Kelyje trukdytum automobiliui.
- Netrukdyčiau. Tai jis man trukdytų.
- Bet trukdytum...
- Ne. Aš turiu teisę. Jei jis negali saugiai pralenkti, tegul velkasi iš paskos.
- Tai ir yra trukdymas. Sutik, kad objektyviai trukdytum.
- Sutik, kad objektyviai jis man trukdo, ir kelia grėsmę... Dažnai tyčia. Aš jam netrukdau.
Aš naudojuosi keliu lygiai kaip visi kiti. Kitaip jam visi eismo dalyviai trukdo.
Beje, lietuviui tai yra tiesa.
- Na kaip gi?! - nustemba verslininkas.
- Juk objektyviai dviratis plente trukdo automobiliui.
- Mosikuoja laisva ranka jis į plentą, vaizduodamas kiek ten mažai vietos dviračiui.
- Tai tau taip atrodo. Ir daugeliui automobilastų. Nes jie - "pasaulio bambos".
O plentu aš turiu teisę važiuoti.
- Pamiršk tu tą savo teisę. Kalbėkime objektyviai: tu trukdytum automobiliui.
- ragina mane verslininkas, pamiršęs, kad beveik visas verslas yra pagrįstas teise.
- Ne taką čia reikėjo daryti, bet užtverti kiaurą pravažiavimą, arba bent vienpusį eismą.
Vietos plente nėra ne dviračiui, bet automobiliui. Tad tegul ir nevažiuoja.
- O kuom gi važiuoti? - klausia verslininkas mindamas patį atsakymą kartu su manim.
- ...
- Na, ne! O jeigu man verslą daryti reikia... Ką?.. Gal su dviračiu minsiu?
- ...
- Na, ne! Man reikia ten būti... man reikia ten... O dar krovinį vežti...
- Galima pamanyti visi jie veža verslą, - atsakau, ir rodau į eismą gretimais. - Kiek kartų per dieną krovinį vežioji?
Negi kiekvieną minutę
- Ne... Bet jei reikia, tai greitai.
- Ir kas?.. Savo lengvajį automoblį paverti krovininių?
- Ne...
- Be to, jei jau esi verslininkas, tai gali suplanuoti veiklą. Užsakyti spec transportą.
Bus pigiau. Pats laiko negaiši, ir kitų negaišinsi.
- O jeigu susitikimas?.. O jeigu kitame šalies krašte?..
... "Dainuoja" jis vis tą pačią dainelę, kaip ir kiti postringautojai.
Paaiškinau jam, kad mūsų gretimas eismas tikrai šiuo metu į kitą kraštą nevažiuoja. Jie važiuoja į "parduotuvę"
arba šiaip pramogauti, ar šiukšlinti į gamtą.
Išsiaiškinome, kad ir mūsų verslininkas labai retai kur už miesto ribų išvažiuoja.
Pamokinau jį, kad: automobilis - lėčiausias transportas; dviratis - greičiausias.
Viskas pagal kitą atvejį, kurį miniu šiame puslapyje.
Įrodžiau... Verslininkas sutriko... Bet priešinasi... Sako:
- O koks man skirtumas? Mano pajamos didelės... Koks skirtumas ar vienu benzo litrų daugiau ar mažiau?
- Ne vienu... O dešimtys ir dešimtys litrų... Šimtai... Tu sudeginį dešimtis tūkstančių litų per metus...
Tiesiog sudegini... Bent du gerus dviračius, jei ne daugiau.
- Tai kas? Koks skirtumas, jei pajamos didelės?.. Galiu sau leisti...
Štai kaip ponios ir ponai Lietuviai... Jūs mokate savo verslininkams už jų aplaidumą.
Paklusniai sunešate jiems pelną, kad jiems niekas neberūpi.
Ką daryti?..
Tai jau jums parašiau, siūliau. Kurk visuomenę, švietimą,
lavink artimą savo, rinkis partnerius ir bendradarbius atidžiai, principingai,
nesidrovėk raginti daryti gerą.
O kas čia blogo? Ogi tas, kad nėra verslas tai, kas neskaičiuoja savo išlaidų.
Nėra verslas tai, kas neplanuoja veiklos... nesudeda krovinių eilės tvarka.
Gero šiame verslininke yra tik tiek, kad jis minė pedalus. Ir netgi iki Trakų su mumis numinė.
Blogo yra papildomai tiek, kad pats primetęs man šį ginčią, jis pats jį ir nutraukė. Suirzo tiek, kad pareikalavo,
kad nebeatnaujinčiau temos... Kad negadinčiau nuotaikos... Lyg kokį tabu bučiau palietes...
... "Šventą karvę"...
Kas, manytumet, toji "šventa karvė" yra?.. Gal automobilis?.. Ne... Ne tiek automobilis, kiek... "Šventa karvė" yra jis pats, ir jo aikštingumas.
Išlipa iš vieno tokio tuzinas pseudo merginų (prostitučių), visos vienodais marškinėliais,
su atitinkamais užrašais, ir trumpais sijonais.
Viena savadautoja joms vadovauja. Pasisukit kairėn - fotografuoju... Pasisukit dešinėn - fotografuoju...
Šitaip kuriamas veiksmo ir savo svarbos jausmas. Vėliau seks kitokie įsakymai.
Gal šitaip "grudinama" kokia nors "palaikymo komanda"... Gal tai buvo kokia nors
pramogų laidos trupė...
Savadautoja tesia ekskursiją ir sako Andriukui:
Tu darai gėdą Vilniaus miestui!
Instruktažas labiau skirtas pseudo merginoms... Bet nevykęs, nes mačiau, kad dauguma šių
žmogaus pakaitalų nesuvokia žodžių... ypač tokių... Jos nepaliaujamai "kudakavo"
su kiekvienu fotoaparato nutaikymu... Šaukėsi dėmesio... Kai kurių žvilgsniai rodė, kad jos pamanė
neva savadautoja mane netgi giria.
Po to ji duoda komandą "šlovinti Vilnių" - kartis ant kaklų prašalaičiams, storiems ir liesiems užsieniečiams, lėbautojams, geldų važnyčiuotojams ir kitiems skurdžiams - potencialiems pinigų maišams, netgi panorusiems kažko už dyką... Demonstruojamos, ir inventorizuojamos kūnų "grožybės"... Kol kas saikingai...
Seka komanda grūstis atgal į limuziną. "Guminės bobos" striksi, parodomai džiaugiasi,
parodomai ploja rankytėmis, ir parodomai puola vykdyti.
Prieš akimirka jį klausė Andriuko kontra-instruktažo...
Kita akimirka jos nevalingas kruptelejimas rodo, kad tai tebuvo samonės aklavietė tarp komandų...
Vienas prašalaitis gruda kitą vidun iš paskos...
Kitoje aikštėje sutinku jas išlipusias žmonėtis vėl.
Vienas žmogaus pakaitalas turėjo kažkiek smegenų...
Smegenys jai priminė, kad ji kažkur matė Andriuką. Todėl ji gerai pažįsta Andriuką - jis blogas.
Ji nepažino Andriuko, ir garsiai klausia saves: Ar čia tas pats?..
.
Ji nesugebėjo nuspresti kas ją nustebino:
ar tai, kad Andriukas taip neįmanomai greitai keliauja;
ar tai kad jis iš gėdos neprasmego.
Ji įsakė Andriukui dingti.
Štai kas jums vadovauja...
Mergina priekaištauja Andriukui niekus... Pati tuo metu brenda per gatvę neleistinoje
vietoje jam prieš nosį. Tebūnie. Man negaila.
Po to ji žengė į gerokai aptryptą žolyną. Andriukas ją sudrausmino... Ji pasiteisino,
kad jai nepadarė kelio per žolyną. Eiti per kitur - tas pats atstumas.
Bet ji nori būtent per žolę. O kelio jai nepaklojo. Net jeigu atstumas kitur ilgesnis,
derėjo mąstyti, o ne brautis kur šauna galvon.
Dėsninga, kad ji pinigus nešė į Vilniaus Ozą, kurį sunaikino prekybos šutvė, pasisavinusi šį pavadinimą. Žolė ten jau augo po to, kai Ozą tiesiog su medžiais ir žole išlygino buldozeriai. Bet juk augo. Net ir ją ištrypė.
2018 metų spalį vietoj kino-teatro Lietuva baigė statyti ir atvėrė naują dėžę.
Vėl subjaurojo senamiestį.
Nors, dėžę vaizdavo tariamos kultūros vieta. Pavadino ją: "Šiuolaikino meno muziejumi", "Mooo".
Žadėjo už jos daryti želdyną. Nepadarė. Užstatė sklypą aklinai. Dešinėje pasodino aukštą žolę ir joje
padėjo Lietuvį iš akmens, kaip įprasta gulėti. Net ne sėdėti.
Aplink pridėliojo stambių šiukšlių, didesnių už žmogų.
2018.10.20 atėjo Andriukas ir prašė 2 mergų tame skverelyje nerūkyti.
Jos nuodijosi, nuodijo ir teršė pelenais.
Jos supyko dėl Andriuko būties. Pyktį slėpė. 1 patyliukais išėjo...
Andriukas apčiupinėjo šiukšlę, kuri atrodė, kaip išrautas iš žemės ir paguldytas stulpas su akmens bumbulu ant galo.
Įsitikino, kad ji pavojinga, gali nulūžti ir prispausti blogą žmogų.
Pastovėjo ant gulinčio Lietuvio, kad perskaityti kvailą raštą, kurį ant jo akmens iškalė. Kitaip skaityti neįmanoma.
... Skaitome bet kokį užrašą ant "tvorų"...
... Nulipo. Likusi merga isigando, kad Andriukas pabėgs be kančios. Net pašoko nuo suoliuko ir pamiršo rūkalą. Vis žiūrėjo savo "draugei" pasiuntinukei įkandin.
Andriukui ji tik burbtelėjo pritarimą, kad užmigdyti jo savisaugos jausmą.
Andriukas praskyrė rankomis retą aukštą pievą, kad rasti daugiau, mažesnių akmeninės širdies Lietuvių.
Nerado. Tada stojo remti petimis bumbulą, kad negriūtų.
Pasiuntinukė parvedė Sargą. - Mažą, stambų "kirvį".
Tas huliganiškai pasisiūlė padėti. Už tą patį, ką siūlė padėti, ėmė Andriuką barti.
Andriukas atgailavo:
- Sakykite ką būtent nedaryti. Nedarysiu.
- Mačiau viską... Merginos papasakojo... Ant to akmens...
- Tai tik akmuo. Jam neįmanoma nieko padaryti.
- Po 5 minučių pažiūrėsiu. Kviesiu Policiją.
- Ką padariau?
- Kviesiu Policiją. Ar aiškiai pasakiau?
- Sargas vis vengė aiškinti priežastį, nes jos nebuvo.
- Taip. - Nuramino Andriukas kultūros sargą psichopatą.
Sargas lyg žinotų ko ieško apsidairė. Už šiukšlės stulpo didelio akmeninio pagrindo pagaliau pamatė dviratį:
- Pašalinkite dviratį iš čia.
- Kodėl?
- Kviesiu Policiją.
- vis rėkavo Sargas.
- Jei taip norite, likite patys vieni su savimi.
Sargas pamatė ir antrą taikinį: butelį ant suolo, neklausė kieno ir pavogė jį.
Gal paskui dagėrė darbo metu. Gal ir anksčiau tą dieną tokių prigėrė. Gal blaivus pyktį slepia. Girtas - išrėkauja.
2 davatkos, skundikės, šmeižikės, viltingai spoksojo atomazgos. Giliai sieloje trinėsi rankas: atkeršijo. Dėja. Andriukas nenukentėjo.
Todėl viena išsprogino akis.
Sargas tariamai nematė, kad jos pačios yra huliganės: rūkė.
Nebarė jų. Blogu galima skelbti tik gerą Andriuką.
Abi nuėjo su sargu. Gal visi 3 dirba toje "kultūros" dėžėje.
Dėžės laiptų viršuje stovi apsimestinis, beprasmis, melagingas užrašas: mes visi žmonės
. - Tik jau ne jie.
Dėžės statybininkai dėlioja po Senamiestį pavadinimą "Mooo".
Jį pagamino iš skardos. - Sunkus. Deda jį būtinai ant pievų. Kad žūtų žolė ir gyviai joje.
Jie nekenčia laisvės ir dviračių. Išvis neaišku ką jie nekenčia. Nesako. Nenuspėsi dėl ko tave išbars.
Kada nors užaugs nauja karta, nugriaus tą dėžę ir atkurs Senamiestį, Lietuvą.
Kol kas užauga tik šmeižikų ir tinginių naujos kartos.
Jūs irgi palikite tą statybininkų, šiukšlių ir šmeižikų muziejų su savimi. Nelankykite.
Bent tol, kol jie neišvarys piktų sargų, nepakeis užrašą - "mes visi dviratininkai"
ir nepadarys lygaus tako auktštyn laiptais, kad tingėti nulipti...
2019 metais valdžios mylėtojai subėgo į šiukšlių ir psichopatų muziejų Č"MO", šerti jį:
http://susirašom.saugokmedi.lt/dviratis/20190401.htm
2020 metais sukčių Lietuvos kultūros taryba
padovanojo Č"MO" didžiausią pinigą 210000 €. Gal dovanoja nuolat. Reiškia muziejus nėra nevaldiškas.
Tikriausiai, pinigus parūpino Tarybos narys Rolandas Palekas,
suktų statybininkų ir valdininkų bendrininkas, dėžių tariamas architektas.
ilgalaikiai jūsų tautos stebėjimai. Ten pat aprašau, kaip tu droviesi būti principinga, žaboti neišpruselius, ir rėksnius. Nes tau gėda... Jie tave gėdina... Todėl būtent tu skatini apatiją, neišprusimą, savanaudiškumą, net jei pati (arba pats) tokia nesi.
Už tvoros dunksi kamuolys. Gan tolygiai. Maniau - krepšinis. Smalsauju pro tarpą.
Apsidžiaugiau, kad visai ne tautinis krepšinis. Gal 9 metų vaikai kamuolį spardo.
Tarp jų viena - mergiotė.
Kamuolys nuskriejo šalin. Bernai užsiėmė juo.
O vienas užsiėmė merga: apglėbė ją ir patasė.
Ji priešinosi, grumėsi vangiai. Gal nesuprato, kad tai nėra žaidimas.
Kiti jau susigrąžino kamuolį. Bet nesusigrąžino šių "žaidėjų". Tada pareikalavo nevilkinti,
tęsti žaidimą, o ne niekus kažkokius.
Kaltininkas paleido auką ir pašiepiamai pranešė, kad ji saugo "siskas". (Krutų pašiepiamas,
nemandagus pavadinimas. Rusiškas, nors likusi kalba buvo Lietuvių.)
Nieko panašaus mergiotė dar neturėjo.
Kiti bernai jo neužjautė. Vienas nesupratingai sumurmėjo ir vėl paragino tęsti žaidimą...
Pats kaltininkas be abejo saugo savo pimpę, kad jos kas nenugvelbtų. Užtat mergiotei priekaištauja, kad ji ginasi. Reikalauja nelygybės.
Mano smalsumas buvo atsitiktinis. Todėl su didele tikimybe galime manyti, kad
vaikai vienas kitą tvirkina nuolat.
Mačiau ir baisesnių atvejų.
Tokius retai tvirkina tėvai. Manau tokie išauga iš buko televizoriaus. Nors, gal ir tėvai prisideda, jo prisižiūrėję, ar visai aklai.
Mergiotės vardą išgalvojau, kad apsaugoti vaikiško žmogaus asmeninį gyvenimą. Visą kitą - tiesa. Jei atpažinai ją, ar pamatysi panašią, pagelbėk jai, padrąsink. Sudrausmink kaltus.
Už poros dienų man šio elgesio priežasties paslaptį atskleidė viena buvusi moksleivė.
Ji man pasakojo, kad jų darbelių mokytojas joms sakydavo tariamą juoką apie gėrimą,
rūkymą ir... mylėjimąsi. Neva bet kurių 2 iš jų derinys - geras.
O visų trijų - blogas įprotis.
Ji buvo tiek įpratųsi prie nepadorumo, kad atkartojo man šitą tariamą juoką lyg nekaltą,
savaime suprantamą.
Ji pradėjo suvokti blogį, tik kai nustebau, kad to mokino būtent vaikus ir
būtent mokytojas. Mokytojui taip nedera, net kai mokina ne vaikus. Pats jis irgi
- buvęs vaikas pedofilas. Nuo mažens nupezo.
Ši nesąmonė, juokelių priedangoje, lytinių darbelių mokytojui reikalinga tik
tvirkinimui. Nesvarbu ar samoningai, ar ne. Pratina.
Man - ne juokinga. O jų augintiniams tai - juoko ir išminties viršūnė. Kuo esi
kvailesnė, tuo lengviau tave vedžioti už nosies ir už kitų organų.
Todėl valdžia puosėlėja tokius mokytojus. Neketina keisti švietimo.
Tikėjimo apsėsta mergina man priekaištauja:
- Tu kalbini tiek daug žmonių. Tuščiai. Galėtum tą gabumą išnaudoti dorai:
galėtum jiems pamokslauti, puoselėti jų sielas.
- Gerai. Pamokslausiu tau. Netrypk pievos. Nevaikščiok į "Ozo prekybos šutvę".
Jie čia sunaikino nuostabias Ozo kalveles, mišką, tvenkinius.
- Blogai. Bet ten einu, nes man reikia. Panaudosiu daiktines vertybes, kad kurti dvasines.
- Negalima gausinti blogį, kad tariamai kurti tariamą gėri. Blogį kursi, bet gėrį griausi.
Ji nepaisė manęs ir ten nuėjo... Skatinti pigių, sugedusių sielų prekybą.
O juk galėtų savo tikėjimą dievu Krišna panaudoti dorai. Turėtų užjausti
sutryptus vabaliukus, varles, driežus, gyvates ir buldozeriais išlygyntą mišką su gyvais ir nebegyvais jame padarais,
augalais net ir smulkiausiais.